Štai vieną kartą, ir visai neseniai, buvo taip...
-2019-
ZIG zag 2.png

Buvusius kviečiame prisiminti, o nebuvusius - pasižvalgyti – vasaros pabaigimą šiemet pažymėjo pirmoji Juodaragio vaikų stovykla. Sumanymas, kuriam pradėti geresnio laiko, kaip MJR festivalio pertrauka, negalėjo būti. Ir štai pirmoji jaunųjų juodaragiukų mokykla tapo tikrove – kupina pasakų, mitologijos, sportiško judesio, atkaklumo ir nuoširdžios gentainių draugystės! Palikusi ne tik gražiausių įspūdžių, netikėtų patyrimų, bet ir poreikį tęsiniui...

2019 m. rugpjūčio 21–25 dienomis Dūburio saloje įvyko pirmoji Juodaragio vaikų stovykla. Žmonės kalba, kad pirmoji ir tikrai jau ne paskutinė. Stovykloje penkioms dienoms įsikūrė trys gentys: Kaukai, Aitvarai ir Giraičiai. Gentainiais vaikai patapo po apeigų prie aukuro, davę priesaiką, užsirišę savo genties skarelę ir pakėlę stovyklos vėliavą. Jau pirmąją stovyklos dieną, gentims kliuvo nemenkas uždavinys: stipriai lyjant lietui užkurti laužą. Na, ar kas galėtų paprieštarauti, kad toks įgūdis nepraves gyvenime? Siaučiant vasaros audrai, gentainiai ne tik laužus kūrė, bet ir siautė su Žymanto būgnais garsiau už Perkūną. Donatas Bielkauskas tądien vaikams pasakojo apie etno instrumentus ir įsuko visus į garso magiją. Medžiu džiaugtis, drožinėti ir spalvas lieti mokė Erikas Čypas iš Dusetų amatų centro, o apie Zarasų krašto istoriją beigi aplinkui tyvuliuojančius ežerus išsamiai ir įdomiai papasakojo lietuvių kalbos mokytojas, poetas ir muziejininkas Vasilijus Trusovas. Tykiai vakarui atėjus ir lietui nurimus, ežeru valtele atplaukė pasakorius Laimutis, katras su savimi atplukdė ne vieną stebuklinę pasaką prieš miegą...

Rytojus išaušo saulėtas ir šiltas. Su mankšta ant kalno ir nuostabiais „Skanvalgos“ pusryčiais. Kiek daug reikėjo tądien nuveikti! Laimutis jau nuo ryto vaikų laukė po ąžuolu ir pasakojo apie Baltų dievus, o Mantas Maziliauskas traukė architektūriniais ir tapybinais užsiėmimais: gentainiai projektavo savo svajonių namus, o paskui tapė kosminę tikrovę. Aitvarų genties vadas Julius vaikus išmokė pasigaminti giros, o gamtininkas Andrejus Gaidamavičius su gentainiais leidosi į gamtos pažinimo nuotykį. Saule ritantis į vakarus, reikėjo gerai pasistiprinti, nes laukė skautiška velniūkštiška estafetė po salos miškus. Štai kur išryškėjo genties bendrystė ir draugystė. Estafetę vainikavo maudynės ežere su drabužiais! Vakare, gerai išsimaudžius, išsidžiovinus ir užkandus, gentainiai toliau klausėsi Laimučio pasakų prie laužo ir ruošėsi sapnų karalystėn prieš kitos dienos žygį.



 

Žygio dienos rytas, kaip ir kiekvienas rytas, budino su kasdiene „Whistleblowers“ daina ir mankšta, kuri buvo stebėtinai gausiai lankoma. O kokia iškilminga tai diena! Baltijos keliui – 30 metų. Prieš didįjį dienos žygį, visi iki vieno stovyklos dalyviai susikibo į vienybės grandinę ir sugiedojo Tautišką giesmę. Dūburio šeimininkė močiutė Onutė išlydėjo žygio dalyvius įduodama savo globėją – ąžuole įkurdintą Rūpintojėlį. Su tokiu įkvėpiu išėjo 15 kilometrų žygį į Šilo mūšio vietą, aplankė Pakačinės piliakalnį ir Marimonte apsivalgė Trick Truck‘o sklindžiais su braškių uogiene... O vakare!

Tėvų spektaklis vaikams su muzika ir tikrų tikriausiais burtais... Priešpaskutinė stovyklos diena virpėjo jauduliu prieš didįjį Juodaragio lobio žaidimą. Tądien dar buvo galima pasiklausyti magiškų Mijos Džeinaros Ubartienės pasakų ir mįslių, pasigaminti šeimos amuletą, išmėginti rankos tvirtumą šaudant lanku ir sužaisti futbolo turnyre, susipažįstant su nuostabiu futbolo entuziastu – treneriu Rimantu Vaitukaičiu iš Dusetų. Dvasinis ir fizinis pasiruošimas prieš nakties išbandymus! Ir kas galėjo pagalvoti, kad Juodaragio lobį bus taip nelengva surasti? Žemėlapio vedini, gentainiai sutiko Laumę, Vėlę, Krivį, Gegutę, Gabiją ir Laimą. O sutikę turėjo išspręsti daug nemenkų galvosūkių, kad gautų runų ir atidavę jas Laimai, rastų savo laimės kelią Juodaragio buveinės link... Sklinda kalbos, kad tąnakt deivės ir dievai iš tikrųjų buvo nusileidę ant žemės... O šis unikalus, Juodaragio komandos kruopščiai kurtas ir įgyvendintas žaidimas, buvęs ilgas ir nepaprstas, atrodo tapo įsimintiniausiu stovyklos įvykiu mažiesiems jo dalyviams.

Juodaragio lobį suradus ir išsidalijus, širdžiai apsalus ir jausmams įsiplieskus, visi sugiedojo stovyklos himną ir buvo pašaukti sapnų karalystėn. Nors vakaro programa buvo tik beprasidedanti su Aurelijaus Sirgedo-Sielos ir projekto Vėlių Namai koncertu... Tąnakt atokioje salos vietoje įsikūręs Tėvų kiemas buvo atviras ir triukšmingas visą naktį... O sekmadienis išaušo vėlyvas. Kai kas sakė, kad vaikai po tokių didelių nakties nuotykių, į mankštą niekaip neatsikels... Kur tau! Nuo pat ryto Dūburio kalnas pilnas žvalių ir sportuojančių gentainių! Paskutinės maudynės ežere, paskutiniai pusryčiai, paskutiniai apsikabinimai iki kitų metų... Uždarymo apeigos prie aukuro, padėkos, įspūdžių pasidalijimai, himnas ir neblėstanti gyvybės, tikrumo, meilės ir nuoširdumo ugnelė.




 

Tegyvuoja burtai!
Ir telydi Jus Juodaragio dvasia!
Gile1 222.png
kvad.png